2017 m. lapkričio 10 d., penktadienis

10 punktų apie praktiką vaikų ligų špitolėje

Tekstas apie mano įspūdžius, nuomones ir įžvalgas. Tokie tekstai visuomet būna šiek tiek padriki, tad tam, kad įneščiau bent šiek tiek tvarkos ir aiškumo, sugalvojau 10 punktų, kurie padės jums suprasti kaip jaučiuosi pradėjęs vaikų ligų ciklą ketvirtaisiais savo rezidentūros metais. Kaip ir priklauso špitoliniam skubiosios medicinos rezidentui, darbo vieta - priėmimo kambarys arba boksas.
Noriu įspėti, kad temos pavadinimas yra mano duoklė šių dienų medinių antraščių madai ("10 punktų padėsiančių jums gyventi tobulai" arba "7 būdai padėsiantys išvengti mėsos jūsų maisto racione" arba "12 būdų nustoti skaityti horoskopus - kiekvienam zodiakui po vieną"). Ir iškart atsiprašau tų, kurie perprato mano teksto antraštę ir be šio medinio medinės antraštės reikšmės išaiškinimo.

Prieš skaitant mano tekstą pateikiu taisykles ir paaiškinimus:
  • Priešiškai ir neigiamai nusiteikusiems žmonėms skaityti ir komentuoti griežtai draudžiama. Normalūs tėvai ir mamos į normalų tekstą apie vaikus reaguoja normaliai. Jei norite, kviečiu visus ne į isterijų vimdynes, o į normalią diskusiją.
  • Prašau neskaityti teksto taip, lyg jis būtų asmeniškai apie jus ar lyg skirtas tik jums, nes jis tikrai nėra. Please no drama - čia nėra vietos jūsų įsižeidinėjimams.
  • Tekste ganėtinai mažai sarkazmo, na aš bent jau stengiausi. Daug įspūdžių, na dėl šito man stengtis nereikėjo. Praktiškai nulis negatyvo, nes netokia mano rašytinės veiklos esmė.
  • Jei turite neaiškumų dėl savo vaiko būklės, sveikatos, ligų ar jums tiesiog dėl to neramu - visuomet kreipkitės į profesionalų medicinos personalą. Neieškokite medicininių atsakymų internete ar tuo labiau šiame tekste. Kiekvienas atvejis yra konkretus ir reikalauja asmeninio medicinos specialisto įsigilinimo. Be to medicina yra žiauriai besikeičiantis reikalas, taip kad tik nuolat besitobulinantys specialistai jums gali asmeniškai atsakyti į jūsų klausimus. Jei jūsų poliklinika nesusitvarko su pacientais ir dėl to jūs esate priversti ieškoti pagalbos ligoninės priimamajame, tai rekomenduoju keisti polikliniką, nes yra poliklinikų, kurios puikiai susitvarko, o nemokančios ar nenorinčios tvarkytis - tegul užsidaro.
Manifestacija
Aš galiu dirbti daug valandų, daug dienų iš eilės be laisvadienių, be atostogų, galiu dirbti 3 bemieges naktis iš eilės ir apsieiti be rytinio gaivinimo ar rytinės kavos, galiu dirbti per 3 darbus, 3 metus iš eilės, galiu dirbti su daug pacientų ir dirbti daug nesveikai stresinio darbo, leisti stresui mane patirti ir viską atlaikyti, bet esu praktiškai bejėgis prieš vaikų virusus. Jie mane nuginkluoja ir paguldo labai greitai. Su šiuo reiškiniu susidūriau dar prieš medicinos studijų laikų vaikų ligų ciklus, nes tekdavo susidurti su "savais" vaikais. Tad nenuostabu, kad man ir šis vaikų ligų ciklas prasidėjo dar vienu paguldymu į lovą. Tai buvo vienas iš žiauresnių vaikiškų virusų, neveltui jo toks pavadinamas - "nuožmusis gerklės skausmo ir bendro silpnumo virusas, nepatikslintas". Nelygią kovą pralaimėjau ir pragulėjau savaitę "ant" nedarbingumo pažymėjimo.

1. Rekordai ir karščiavimas
Daugumai žmonių Žemėje yra suvokiama, kad nė vienas vaikas neužaugo be karščiavimo. Tačiau ne visiems. Prieš šimtą ir daugiau metų dauguma vaikų ir numirdavo susirgę, nuo baisių infekcijų ir jų komplikacijų bei nuo karščiavimo išvirus jų smegenims. Šiuo metu esame labai pažengę ir turime du nuostabius vaistus pagalbininkus bei skiepus, tad situacija su vaikais labai pagerėjusi (nebereikia gimdyti 13 vaikų, kad bent 5 užaugtų). Tačiau kiek gimsta naujų tėvų, tiek vis atsiranda ir naujų nesusipratimų. Pavyzdžiui, rekordas nuo sukarščiavimo iki registravimosi Priėmimo ir skubios pagalbos skyriaus (PSPS) registratūroje - 10 minučių. Jūsų pastebinimui pasakysiu, kad tėvų įveikiamas atstumas varijuoja nuo 1 iki 10 km, o atsakymas į tai, kaip galima tokį atstumą įveikti per 10 minučių yra... tėvų super galios.
Labai neprofesionalu man būtų teigti, kad karščiavimas yra nesąmonė ir banalybė. Bet deja jis toks yra, kai karščiavimas valdomas ir nėra jokių kitų baisių lydinčių simptomų (traukulių; sąmonės netekimo; vangumo; įtemptų kaklo raumenų; didžiulio skausmo, ypač - galvos, pilvo; dusulio ar labai dažno kvėpavimo, net jei nosis gerai išplauta; hemoraginio bėrimo, kurio prieš sukarščiuojant nebuvo; lūpų, liežuvio, nagų pamėlimo; labai dažno pulso; nesuvaldomo ir ilgai trunkančio vaiko rėkimo), dėl kurių reiktų vykti į ligoninės priimamąjį per daug nedelsiant.

Kada karščiavimas valdomas? Tuomet, kai vaikas nors ir sirgdamas vistiek žaidžia, geria ir valgo gerai, yra budrus ir jums šypsosi, jo odos spalva - normali, arba kai vaikas atrodo bei jaučiasi gerai temperatūrai nukritus.

Karščiuojant labiau svarbu ne skaičiukai, o tai kaip vaikas jaučiasi - vienas atrodo mirštantis, kai jam 38°C, kitas griauna namus, varo iš proto tėvus ir nejaučia, kad jam 39,5°C. Tačiau susitarę brėžiame ribą ties 38,5°C, šią ribą viršijantis karščiavimas organizmui yra labiau žalingas nei naudingas, todėl jį reiktų numalšinti.

Kreiptis į gydytoją reikėtų, jei karščiavimas mažesnis nei 39°C ir:
  • vaikas atsisako gerti skysčius ar atrodo per daug sergantis, kad juos galėtų išgerti,
  • užsitęsė viduriavimas ar daug kartų kartojasi vėmimas,
  • turi dehidratacijos požymių (mažiau nei įprastai šlapinasi, neturi ašarų verkdamas, yra mažiau budrus ar mažiau aktyvus nei įprastai),
  • turi specifinių skundų (pvz., skauda gerklę ar ausį),
  • jei karščiavimas tęsiasi daugiau nei 24 val., jaunesniam nei 2 metų, arba 72 val. jei vaikas vyresnis nei 2 metų amžiaus,
  • dažnai karščiuoja (blogai malšinasi temperatūra, dažnai užkyla), net jei tik kelias valandas kas naktį,
  • vaikas turi lėtinių sveikatos problemų (širdies ligų, vėžį, vilkligę, pjautuvinių ląstelių anemiją),
  • jei karščiuojant išberia,
  • skundžiasi skausmu šlapinantis.
Kaip karščiavimas valdomas? Vartojant daugiau nei įprastai skysčių, mechaninėmis priemonėmis - nurengiant, nuklojant, vėsiais kompresais, vėsia, bet nešalta vonia, tuomet - paracetamoliu arba ibuprofenu, suskaičiuojant šių vaistų dozę pagal vaiko svorį (tikrinkite informacinį lapelį vaisto pakuotėje).

Rekordinės TOP 3 priežastys apsilankymui skubios pagalbos skyriuje:
Atvykome, nes vaikui šąla kojos.
Atvykome, nes vaikui niežti užpakalis.
Atvykome, nes vaikui sloga.

Jokių kitų tėvų veiksmų dėl šių vaikų skundų nebuvo. Jokių kitų skundų vaikai ir neturėjo. Tai nevienetiniai atvejai, dėl to ir TOP3. Jau geriau, jei sakytų, kad atvyko dėl to, kad neramu.

2. Eilės priimamajame
Kaip manote, kada daugiausiai žmonių registruojama dėl "skubios" pagalbos? Darbo dienomis nuo 19 iki 23 val. ir savaitgaliais. Su kuo tai susiję? Ne, tikrai ne su tuo, kad PSPS durys kitu laiku užrakintos. Ne, tikrai ne dėl to, kad kartais būna pilnatis. Ir ne, ne dėl to, kad saulės magnetinės audros ir kataklizmai siautėja. Daugiausiai vizitų registruojama tada, kai užsidaro poliklinikos, šeimos gydytojų bei pediatrų kabinetai ar kai jie tiesiog nedirba. Štai ir paslaptis. Tai čia kalbant apie suplanuotą skubią pagalbą. Neplanuotas pacientų bumas PSPS yra nenuspėjamas ir visiems suprantama kodėl. Todėl taikant neatvykti minėtu laiku, galite nuo vilko ant meškos užšokti - ir neskubios pagalbos teks palaukti keletą valandų... Patarimo kada važiuoti į PSPS čia nebus...

3. Tyrimai ir nušvitimas
Buvau apstulbęs pamatęs kokiu greičiu atliekamai tyrimai vaikų PSPS. Tai kosminis greitis. Aš nespėdavau užpildyti apžiūros protokolo kompiuteryje, kai tyrimų atsakymai man lįsdavo į ekraną ir badydavo akis. Turint tokį tyrimų greitį pacientų srautas yra tolydžiai sklandžiai valdomas - pacientų srauto "tekėjimas" toks, kokio visi mes ten dirbantys trokštame, o ir pacientai nujaučia, kad jis toks turėtų būti. Ir visi satisfikuoti.
Kraujo tyrimai imami iš pirščiuko. Dabar man akys atsivėrė, kodėl jauni suaugę, suaugusiųjų ligoninėse taip nustebdavo, kad mes kraują imam iš venos, o ne iš pirščiuko. Nes pirščiukai baigės ir užaugo. Vaikai kartais daugiau verkdavo, kai juos apžiūrinėjau ir klausiausi su stetofonendoskopu, nei kai jiems durdavo į pirščiuką. Sakysit, kaip baisu - bet ne. Sveiki vaikai ir turi priešintis apžiūrai bei verkti gydytojo apžiūros metu. Išimtis tik jei sveikam vaikui labai patinka tavo akiniai ir jis neatitraukia akių nuo tavo akinių ir nesipriešina.
Kai akys atsivėrė dėl tyrimų, atsivėrė ir dėl kitų subtilybių - iki šio ciklo nesuprasdavau, kodėl jauni suaugę lekia į ligoninės priimamąjį dėl visokių, nevenkim to žodžio, nesąmonių. Tai viskas man dabar aišku - kol jie buvo vaikai ir jų gyvenimą bei pasaulį valdė tėvai, jie juos dėl tokių pačių nesąmonių tampė į vaikų ligoninių priimamuosius, gaudavo viską nemokamai, ir jiems liko tas įsivaizdavimas, kad dėl visko reikia tučtuojau lėkti į ligoninės priimamąjį. Iš dalies sėkmingai jie tai ir darytų, kai pradeda valdyti savo gyvenimą ir pasaulį, bet susiduria su mumis, tais baltachalačiais veltėdžiais, kurie grasina mokamomis paslaugomis ir auklėja, sakydami, kad pas šeimos gydytoją irgi reikia eiti.

Atkreipiu dėmesį, kad aš rimtų simptomų, ūminių tragiškų būklių niekada nevadinu nesąmonėmis. Geriausias medicininės nesąmonės apibrėžimas yra pasakytas pačių pacientų: "Nu daktare, aš pats/pati suprantu, kad čia nesąmonė, bet ji ilgai tęsiasi ir nežinau ką daryti. Ir taip, aš nesiėmiau jokių veiksmų dėl šios problemos sprendimo, pas šeimos gydytoją visus šiuos mėnesius, kol mane vargina šita nesąmonė nebuvau nuėjęs/nuėjusi."

4. Bendravimo su pacientais ypatumai
Dažniau bendravau ne tiesiogiai su pacientu, kiek su jo tėvais. Kartais jų ir paciento suvokimas apie būklės rimtumą neturėdavo jokio ryšio.
1 scenarijus: tėvai atlekia su sveiku vaiku, nors mano, kad jis labai smarkiai serga. Po pirminės apžiūros trumpam palikus juos kabinete, gali girdėti ir jausti kaip tie "ligoniukai" pamažu griauna ligoninę - tiek įsismarkuoja žaisdami, kad tikrai nenujačia, kad yra ligoninėje ir kad čia bent apsimest ligoniu reiktų. O dar būtumėt matę kokia ristele jie atbėga iki ligoninės durų. Tačiau tėvai to nemato, ignoruoja, tempia tuos vaikus, galiausiai ir netiki tuo, kai gydytojas sako, kad vaikas "praktiškai sveikas", tyrimai tik patvirtina, kad jie buvo atlikti sveikam asmeniui. Juk jei visų žmonių kūnai būtų tokie lengvai pažeidžiami ir sugalabijami, mūsų rasė seniai būtų išnykusi.
2 scenarijus: vaikas atnešamas gulintis kaip lapas, net svetimam aišku, kad joks vaikas neturi taip atrodyti. Tyrimai tai tik patvirtina,  tuomet tėvams sakai, kad vaikas rimtai serga ir reikia gultis į ligoninę. O tėvams nešviečia vidinė lempa - jiems mat reikia skristi į kelionę, vykti į puotą ar dar bet kokį kitą nereikšmingą įvykį ar užsiėmimą. Labai nuoširdžiai ir paprastai dar keletą kartų papasakoji kokio rimtumo yra situacija. Nu ir vistiek nešviečia jiems galvoj, nors rentgenu peršviesk, neateina jokia išganinga mintis jiems į galvą, jokios empatijos savo vaikui. Tada pradedi griežčiau - ar jie sirgdami norėtų keliauti, blaškytis po lauką ir kitas neįdomias vietas, dalyvauti puotose, ar jie mano, kad tokiomis sąlygomis įmanoma pasveikti ir t. t. Nu juk ne? Tai kuo skiriasi jų vaikas nuo jų pačių - jis serga ir turi sveikti ir gulėdamas lovoje užklotas dėmesiu ir meile. Kai kova nelygiavertė, tai tas 4-14 kg gaminys yra tampomas kaip tėvams patogiau...

5. Skiepai
Pasisekė, nes asmeniškai nedaug sutikau tėvų, kurie totaliai neskiepija vaikų. Bet kažkodėl, kai vaikas suserga, o tokie serga statistiškai dažniau nei kiti, tėvai vistiek atvyksta į ligoninę pas tuos "eksperimentuotojus" ir "žmogėdras" gydytojus gauti gydymo. Jiems apie jų sprendimą neskiepyti, vengdamas nereikalingų konfliktų, tiesiogiai per daug nieko sakyti negali, nes tai jų pasirinkimas, gali tik įspėti apie jų drąsą, apie jų prisiimtos atsakomybės dydį ir laukiamus iššūkius. Jei būčiau jų šeimos gydytojas, tai gal ir galėčiau nuolatos priminti, bandyti informuoti, perkalbėti, o dabar galiu tik gelbėti jų vaikų gyvybes... Ir tik nenoriai laukiu tų praktiškai išnaikintų pragariškų ligų protrūkių, nes panašu, kad jie bus.

Būsiu iš tų nepopuliariųjų gydytojų, kuris dar kartą tvirtai pasakysiu savo nuomonę, paremtą įrodymais pagrįsta medicina, patyrusių gydytų, profesorių informacija - skiepyti vaikus būtina. Ir žinau, kad susilauksiu visuomenės "žinovų", socialinio gyvenimo ekspertų (dažniausiai ir neskiepijančių savo vaikų) nuomonių apie skiepus, kurie niekada nestudijavo medicinos, imunologijos, nesidomėjo kiek metų mokslas siekė sukurti apsaugą nuo infekcijų, jų sukeliamų absurdiškų mirčių, kiek visa tai kainuoja - laiko, pinigų ir proto. Jei šie žinovai per keletą valandų praleidę internete  kažką "suprato" ar per keletą metų nematę savo akimis tų baisių ligų nusprendė, kad skiepai yra sąmokslas ir vaiko žalojimas, vietoj garsių kliedesių ir dezinformacijos skleidimo galėtų prisiimti visą atsakomybę už savo žodžius, už problemas kylančias dėl neskiepijimo, už kitų vaikų ar suaugusiųjų susirgimus ar mirtis. Tačiau nėra padėties be išeities, tad net ir šiais pažangos laikais leidžiama veikti natūraliai atrankai, kai galutinį sprendimą dėl skiepų priima tėvai.

Mokslo pažanga mums visiems padėjo suvaldyti infekcines ligas, sukeliančias pačias baisiausias ir beprasmiškiausias mirtis ir jei ta pažanga vienus apsaugo nuo infekcijų, tai kitų tėvų intelektinės galios stoka ištaško vaikus automobiliuose...

6. Bonusai naujajame darbe
Naujoji vergovietė pradžiugino tuo, kad dauguma, kurie iš anksto pareiškė norą, gavo skiepą nuo gripo. Aišku, kaip ir tikriausiai visose įstaigose, kuriose mes, rezidentai, nesame laikomi darbuotojais, turime išklausyti priešskiepijinį instruktažą, kad skiepai skiriami tik darbuotojams ir tik personalui, o gydytojams rezidentams - tik jei liks. Kadangi tai tęsiasi metai iš metų, instruktažas  patologiškai suteikia teigiamas emocijas, paroksizminį sarkastišką ir nesuvaldomą juoką, bet skiepą po kelių valandų gavau, iš tos laimės tik dar daugiau ir kietesnių antikūnų manyje prisigamino. Pirmą kartą gyvenime po skiepo mane dvi dienas krėtė šaltis, aš sukandęs dantis vis tiek šypsojausi ir buvau laimingas, gaminau antikūnus, toliau dirbau visus savo darbus, kad pagerėtų išgerdavau ibuprofeno ir išpylus karščiui bei prakaitui, tikrai sulaukdavau pagerėjimo. Bet užtat koks imunitetas susidarė!!! Tiek antikūnų prisigamino, kad atrodo veikia ne tik prieš gripo virusą, bet ir kryžmiškai prieš daugelį kitų vaikiškų virusų, nes daugiau ir nesusirgau. ir net po tokio baisaus pašalinio poveikio vistiek tikiu skiepų teikiama nauda.
Kad gripo skiepas itin svarbus dirbant su vaikais ir tuo labiau PSPS, manau niekam nekyla abejonių, nes čia kasdien tiesiogiai susiduriu su maždaug 30 virusėlių, o netiesiogiai - tiek kiek per dieną ar parą priregistruojama pacientų (75-160 vnt). Gripo vakcina buvo geras startas, o paskui imuninė sistema patyrė nuolatinį stresą  ir edukaciją dėl naujų mikroorganizmų nuolatinio telkimosi darbinėje aplinkoje ir tik stiprėjo. Ten dirbantys gydytojai kaskart apsirgę juokauja, kas ir kokį virusą dabar pasigavę ir kuo jis pasireiškia (pvz.: jau minėtasis nuožmusis gerklės skausmo virusas, bendro silpnumo, pilvo gurguliavimo virusas, kosulio virusas, raudonų akių virusas - žinoma tai nemoksliniai pavadinimai, dėl to ir naudojami tik šnekamojoje kalboje).

7. Vaikų pirminė sveikatos priežiūra
Supratau, kad poliklinikose pediatrinių pacientų priėmimo situacija - nežmoniškai geresnė nei suaugusiųjų. Kažkaip poliklinikos priima tuos tėvus su jų vaikais. Randa jiems laiko ir dėmesio, todėl atlikus svarbiausius tyrimus, pradinio gydymo veiksmus ir negavus efekto pacientas siunčiamas į ligoninę. Aš nustebdavau ir apsidžiaugdavau, kad priminė grandis veikia. Suaugusiesiems poliklinikos įkalusios į galvas, kad ten nei, nes nėra talonėlių. Galiausiai jie ten eit ir net nebando... Vargšai tie suaugę... Niekada negauna talonėlių poliklinikose... Bet šiaip reiktų pabandyti nueiti, paskambinti ir gauti, nes situacija keičiasi, ir tikrai yra puikiai dirbančių poliklinikų. Ačiū jų administracijoms ir medikams.

8. Socioemocinė aplinka
Netruputį gaila mažųjų žmonių, kai akivaizdžiai matoma nepriežiūra, kai jie yra tik dar vienas nesuprantamas aksesuaras tėvams (vienam ar abiems), o dar baisiau, kaip nemaloniai tėvai bendrauja tarpusavyje, kaip svetimų žmonių santykių aiškinimais vyksta vaiko ir gydytojo akivaizdoje... Vaikas tai mato ir jaučia, jis nėra tiesiog mažas, kvailas ir nieko nesuprantantis sutvėrimas. Ir nenuostabu, kad po nuolatinio buvimo tokioje aplinkoje kyla naujų problemų, vaikas neramus, nemiega, ištisai verkia, isterikuoja, nors iš esmės yra sveikas ar turėtų būti visiškai sveikas. Aš net suaugęs, užsiauginęs jei ne šarvus, tai bent storą kailį, jaučiu kabinete tvyrančią aurą, tai kaip tos auros (kabinete, namuose) gali nejausti beveik peršviečiamas, naivus, gležnas kūnelis, į kurį tik dėti meilę, dėmesį, geras emocijas, žinias, supratimą, o ne pilti, atsiprašant, srutas...

Yra ir gerų pavyzdžių bei atsvaros. Pavyzdžiui, kai vieni tėvai lyg ir įsižeidžia, kai jų mažamečiam vaikui užkabini maišelį šlapimui surinkti, tai kiti teigiamai motyvuoja vaiką: "Ė, bičas, žiūrėk gavai savo pirmąjį prezervatyvą gyvenime". Ir iš tikrųjų susimąstau ir iš pradžių pasimetu - bet čia tai koučinimas, lytinis švietimas ir pavyzdinis bendravimas su vaiku? Viskas viename. Atrodo viskas gerai, ir dar visiems linksma.

9. Vaikų gydytojai - vaikų angelai
Nuo pirmųjų valandų praleistų su vaikų ligų gydytojais, pastebėjau su kokiu užsidegimu jie dirba. Pediatrai prižiūri mūsų jauniausią populiaciją, kuri susiduria su nauja aplinka, naujais veiksniais, įvykiais, naujomis ligomis pirmą kartą ir kartais jų "nesąmonės" gali būti kokios nors, rimtos ar nelabai, ligos pradžia ir ją reikia pagauti laiku, būti nuolatos budriems. Nesupraskite, kad visiškai nurašau suaugusiųjų gydytojus, bet šiek tiek skiriasi su kokia energija ir užsidegimu dirba pediatrai ir nenoriu pasakyti, kad suaugusiųjų daktarai savo darbą daro atmestinai, bet jų darbe reikalai vyksta kitaip - pacientų paklausi ar buvo kas nors panašaus anksčiau, ar jie dėl to yra tirti, gydyti, ir dažniausiai pediatrai būna puikiai atlikę savo darbą, todėl gauni išsamų atsakymą ir nusiramini arba ne...
Visą ciklo laiką žavėjausi ir tebesižaviu, kaip vaikų gydytojai moka prieiti ir bendrauti su vaikais. Kaip jie moka greitai patraukti vaiko dėmesį ir gauti iš jo atsakymą. Tuo tarpu aš tik dominau kaip galimas tėvelis - veido bruožų, barzdos, akinių panašumu. Animacinių filmukų nežinau, tad dialogo apie tai su vaikais nesitikėjau, o vaikų ligų gydytojai tą jau įvaldę. Taigi, aš labai stengiausi ir mokiausi iš geriausiųjų.
Šie gydytojai rūpinasi, bendrauja, gydo jau taip tobulai maksimaliai, kaip galbūt ir nereikia, elgiasi su savo pacientais kaip su vaikais. Oj, taigi jų pacientai ir yra vaikai :)))
Džiaugiuosi, kad čia eilinį kartą susidūriau su tuo, kad gydytojas būdamas maksimaliai profesionalus išlieka ir maksimaliai žmogiškas. Vienu žodžiu, ir čia gydytojai  yra aukštumoj.
Man labai patinka, kad vaikų priėmime vyksta nuolatos mažyčiai (sakytum vaikiški) pokyčiai, judama į priekį, eksperimentuojama dėl geresnių sąlygų pacientams ir personalui, kaskart atėjęs į darbą rasdavau ten kažkokią mažą naują patobulinimą, atsiradusius po susirinkimo, pokalbio ar šiaip dėl reikiamybės, savalaikio reikalų vykimo ir vykdymo.
"Džiaugiuosi kaip vaikas"
Akimirka iš epizodo vasarą, kai buvo nutikęs gyvenimas ir galėjau pasidaryti nuotraukų užsienyje.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo. 

10. Vasaros patirtis su vaikais.
Kalbėdamas apie savo įspūdžius ir pirmuosius potyrius Vaikų ligoninėje, negaliu nepaminėti vasaros kelionės įspūdžio su vaikais, kai raftinome vienoje Juodkalnijos upių su airių šeima (vyras, žmona ir 2 bei 4 metų dukros). Raftinant mane labiau apstulbino ne kanjonas, upės kriokliai ir slenksčiai, kuriuos kartu įveikėme, bet keturmetės mergaitės pasakojimas. Esmė tokia, kad keturmetė, sužinojusi, kad aš ir žmona esame gydytojai, pradėjo pasakoti apie  Airijos gydytojo vedamą medicininę laidą vaikams - ką išgirdo ir žino apie mediciną iš tos laidos. Pavyzdžiui, ramiau balsu papasakojo, kaip vaikui (tai galioja visiems) atpažinti ar jis smarkiai susitrenkė galvą ir ar jo galvos trauma sunki: 
-Reikia tiesiog atkreipti dėmesį ar tavęs nepykina, nėra vėmimo ar nesisuka galva ir ar jos kaip nors nežmoniškai neskauda, kitas žmogus turėtų patikrinti ar galvoje nėra žaizdų, kurias reikia aptvarstyti, susiūti. Suprantama, jei žmogus patyrė sunkią traumą ir prarado sąmonę - tai jis šių veiksmų atlikti negalės. Ir reikia vykti į skubios pagalbos skyrių.
Tai žodžiai iš keturmetės mergaitės lūpų. Nenoriu lyginti nepalyginamų dalykų, bet pas mus amžiuje esantys žmonės dėl banalaus savo viršutinės ataugos bumbtelėjimo lekia į ligoninės priimamąjį, tikina personalą, kad personalas nieko nedaro, nors žmogus tuoj numirs. Ta prasme, aš nebandau lyginti žmonių, neturinčių intelekto ir išsilavinimo su juos turinčiais ir dar skirtingose šalyse, bet tik prisiminiau savo patirtis iš ankstyvosios karjeros laikų, kai dirbau triažo zonoje.

Kol tinklaraštyje lyg dienoraštyje, kurio neturiu, lyriškai rašiau visuomenei savo įspūdžius, lygiagrečiai niekada nenutrūksta mano ir mano kolegų mokymasis ir gilinamasis į tikrai medicinines problemas ir jų geriausią sprendimą vaikų ligų sferoje. Šiame cikle tikrai netrūksta seminarų ir mokymų, ir pats jautiesi apžaistas kaip vaikas, ir jauti, kad čia jau mus išmokys, neišeisi iš šio ciklo žalias ir išsižiojęs.

Laukite tęsinio ir galutinių įspūdžių po 9 mėnesių. Tiek dar truks mano špitolinimas su vaikų ligomis. Gal būt reikės rašyti atsišaukiamąjį tekstą.

2017 m. spalio 15 d., sekmadienis

Aš jums ne šeimos gydytojas

Dirbdamas gydytoju ligoninėje sutinki įvairiais keliais čia atklystančių žmonių turinčių įvairių ir kartais nerealių siekių vienkartinai apsilankius išsitirti ar įgyti gerą sveikatą. Jiems visai nesvarbu, kad jie yra neproporcingi net turtingiausių šalių sveikatos apsaugos sistemoms. Mūsų šalyje yra prigalvota daugybė taisyklių bandančių sustyguoti tokius dalykus, bet jos vistiek dažniausiai neveikia. Man visa tai aktualu, kai viskas pasisuka į skubumą, ligoninės skubios pagalbos skyriuje (SPS) žmonių lūkesčiai dažniausiai netelpa į jokius mūsų skubios pagalbos rėmus (į tas 4 tikrąsias kategorijas - niekaip, ir penktąją, kurios nėra, iš gailesčio - irgi nu niekaip). Tokiu atveju jie turi susimokėti už paslaugas. Visa tai apeiti galima apgaudinėjant GMP (atvykti nemokamai) arba apgaudinėjant SPS gydytojus (→apsitirti nemokamai).  Esmė, kad viskas ganėtinai greitai (per mažiau nei parą), kokybiškai ir nebrangiai/nemokamai (→užsieniečiai visuomet pasigenda keleto nuliukų prie sumos). Bet šis tekstas galbūt nevisai apie tai.

Mokamai ar nemokamai susidaro situacija, kai SPS gydytojai apžiūrinėja dešimtis žmonių, kurie turėtų eiti pas savo šeimos gydytoją (ŠeGy). Šie žmonės net kelias valandas, kol SPS gydytojai sutvarkys reikalus su pačiais sunkiausiais ir skubios pagalbos reikalaujančiais pacientais, kantriai (arba ne) laukia momento, kol pagaliau susitiks su gydytoju. Susitikę dažniausiai nenužudo jo (nei tiesiogiai, nei netiesiogiai) ir dažnai nepateikia jokių kaltinimų, kas gydytoją iš karto nustebina, nes su fronto linijos personalu tokie žmonės elgiasi itin nemaloniai ir nepagarbiai. Linksmiausia būna, kai konsultacijos eigoje (bet dažniausiai - pabaigoje) išgirsti klausimą ar jie gali pas tave užsiregistruoti kaip pas šeimos gydytoją. Ir manyje pabunda žvėriškas jausmas: "Whooaw, stop! Tikrai ne! Aš dirbu tik čia, pacientai pas mane iš anksto negali užsirašyti (→laimė jiems), ir šiaip kitą kartą čia patekus jūs neskambinkite ir neieškokite manęs čia, nes aš tiek daug nedirbu, kad taip paprastai mane rast čia." Va toks jausmas. Esate jautę kažką panašaus? Su plačiausia šypsena atsakau: „-Ačiū Dievui, bet ne".

Kodėl aš toks baisus ir bjaurus? Patikrinkit feisbukus, instagramus, senienų portalus ar pincetus - ten dauigau nei viskas apie mane pasakyta. Kodėl toks jausmas man kyla arba kodėl džiaugiuosi, kad negaliu būti jūsų šeimos daktaru? Todėl, kad esu iš tos grupės gydytojų, imlių naujoms, ūmioms, skubioms pacientų problemoms, bet praktiškai visai neimlių lėtinėms problemoms. Be to, žiauriai nemėgstu sutikti to pačio paciento antrą kartą ar nuolatos (→šeimos gydytojo kabinete), dar baisiau man yra matyti tą patį pacientą kasdien (→ligoninės skyriuje). Nors mano ilgoje karjeroje yra buvę tokių pacientų, kuriuos sutikau nekartą ir gydžiau nekartą SPS, ir abu šiaip jau džiaugiamės viens kitą sutikę, bet man iš esmės nepatinka susitikti pakartotinai. Nors ir esu keletą pacientų pats savavališkai kvietęs į SPS pakartotiniam vizitui, ir pacientai dėl to buvo nežmoniškai laimingi, o ir aš ramus bei džiaugmingas, bet nepatinka man matytis dinamikoje.

Bet ar jūs įsivaizduojat..? Žmonės įsivaizduoja, kad būčiau geras šeimos gydytojas...

Gal pasirodysiu atmestinas, nepareigingas ir neuolus gydytojas, vienas pats sugadinsiu jūsų pasitikėjimą visais likusiais gydytojais ar sveikatos apsaugos sistema, bet beveik viskas kas nutiko prieš ilgesnį laiką, man yra neįdomu. Jei ligoninės priimamajame gydytojai pradė gilintis į tokius dalykus, eiles (→laukimo laiką), padvigubintume ir patrigubintume. Jei skundas ar simptomas nekelia grėsmės gyvybei ar šiuo metu nėra potencialaus pavojaus jūsų gerai sveikatos būklei - visa tai aiškinkitės su ŠeGy. Jis yra jūsų medicininis stuburas, patarėjas medicinos klausimais, remkitės jo medicininiu išsilavinimu ir medicinine filosofija, kuriais pasidalins ir nuramins (arba sunervins), ar dėl simptomų galite dar pakentėti ir nekreipti dėmesio į juos, ar jau reikia siuntimo pas specialistą. Jei šeimos gydytojas geras ir gali skirti laiko pacientams, jo pacientams panikos, nerimo ir baimės priepuolių, nereikalingo blaškymosi tarp ligoninių priėmimo skyrių dėl nesąmonių tikimybė labai sumažėja. Aišku, geras šeimos gydytojas nėra neapsaugotas nuo itin psichuotų pacientų ar psichikos sutrikimų jų pacientams atsiradimo ar paūmėjimo, tai visko visiems pasitaiko, ir kartais geras šeimos gydytojas nuvilia, kad neprisižiūri savo bičių. Juokas.

Neigiamai atsakau ne dėl to, kad šeimos gydytojo specialybė bloga ar man nepatiktų šeimos gydytojai. Nuoširdžiai sakau, kad ši specialybė ir visi ŠeGy - vieni mano didžiausių favoritų. Tiesiog nenoriu būti šeimos gydytoju ir nunedabar. Reiktų gilintis į tuos neskubius, nenormalius, metų metus trunkančius pacientų skundus ir aiškintis kas juos sukelia ir ką su jais daryti, laiku atlikti tyrimus ir siųsti konsultacijoms. Tai tiesiog ne man. Nieko nesuprantu apie tai. Juokas.

Labai tikiuosi, kad mano mintys buvo suprastos teisingai. Šis tekstas nebuvo jau toks paviršutiniškas, kaip gali iš pradžių pasirodyti, tad jei supratote neteisingai (t. y. pvz. nesišypsojote ir nesijuokėte), perskaitykite kelis kartus. Jei neturite humoro jausmo, neskaitykite iš vis. Bet pala - jau per vėlu...

2017 m. spalio 9 d., pirmadienis

Salos gyventojas

Kas jis toks? Kokios dar salos? Čia išvis Lietuvoj? Jei norėčiau būti iki galo tikslus, žodį sala turėčiau rašyti kabutėse iš didžiosios raidės, bet aš to tikrai nedarysiu. Man ir tam tikriems tam tikrų ligoninių skyriams, ta sala buvo ir bus ne tikrinis, o bendrinis daiktavardis. Sala ir jos gyventojai niekaip neatskiriami nuo mėnesio 10-tosios dienos. Jei tie, kas uždirba pinigus ir iš jų atiduoda didelius mokesčius ar tie, kas išdalina tuos mokesčius pašalpų forma nelabai nutuokia kas įvyksta tą dieną, juos noriu lengva forma supažindinti.
Taip pat, eilinį kartą turiu pabrėžti, kad viskas apie ką rašau nėra absoliutu. Tai yra tam tikri ir įdomus reiškiniai bei tendencijos. Tai tikrai negalioja visiems pašalpas gaunantiems asmenims. Ir apskritai, labai norėčiau, kad visi žmonės savo buvimu, sugebėjimais, amatu, žiniomis būtų naudingi sau, visuomenei ir pasauliui tokia forma, kokia tik gali. Norėčiau, kad pašalpinis laikotarpis, jei toks įvyktų, bet kokio žmogaus gyvenime būtų laikinas, kad jo metu žmogus galėtų atsitiesti, o vėliau sustiprėjus, tas žmogus, esant reikalui, galėtų padėti kitiems. Bet kokia forma.

Jei iki 10 mėnesio dienos ligoninės priimamajame galima įžvelgti štilį, o jei labai nori, pasistengi ir įžvelgi, tai jo metu dažniausiai sulauki tik alkoholinių abstinencijų. Kas yra abstinencija? Baltoji karštinė, baltieji arkliai, albinosai, delyras ir t. t. O esmė - alkoholio nutraukimo sukelti efektai žmogui, kuriuos išprovokuoja pašalpinių lėšų išeikvojimas. Yra net kodas Tarptautinės ligų klasifikacijos (TLK) Lietuviškojoje modifikacijoje - AA0.7. Šiaip jau ir kitos šalys galėtų gali prisitaikyti ir pasinaudoti mūsų patirtimi. O teisingumo dėlei, čia ir dabar turiu pasakyti, kad nėra TLK Lietuviškosios modifikacijos. Tame ir buvo medinis juokelis.


Bet dabar ne apie tai. Grįžkim prie pradžios. Tikriausiai niekas ligoninės priėmimo skyriuje nelaukia dienos po pašalpų išmokėjimo. Kaip pavyzdžiui, nelaukia ir bankomatai. Ligoninėje net ne tikriausiai, o absoliučiai niekas nelaukia. Labiausiai dėl aprašomo reiškinio kliūva liūdnai pagarsėjusiai grupei 3T: toksikologijos (nes žmogeliukai prisigeria), traumatologijos (nes prisigėrę žmogeliukai traumuojasi) ir terapijos (nes kažkur žmogeliukams reikia atsigulti, jei ne iki galo "nesėkmingai" vyko pirmieji du planai). Bet dažniausiai 3T grupės vadybininkams ta pragaištinga diena ateina šiek tiek vėliau, kažkur apie 11-tą, nes žmogeliukams dar reikia laiko įsisotinti problemomis ir atsigulimo proceso sklandumui dar trukdo ligoninės filtras - priėmimo skyrius, kuris sulaiko juos vienai parai ir praleidžia į ligoninę vėliau.

Kiekvieno mėnesio 10 dieną tikrų tikriausia pragaro ambulatorija atsiveria daugelyje vietų. Gavę išmokas, tai yra jūsų sąžiningai uždirbtus ir atiduotus "valstybei", bendroms reikmėms, solidarumui, tam tikri asmenoidai juos boliusu išleidžia. Iki komos, rimto apsinuodijimo ar tik iki kruvinos traumos. Ar iki visokiausių kitokių patologinių derinių. Ir užlieja priimamuosius. Tos dienos nelaukia ir kiti, dar nepaminėti, gydytojai neurochirurgai, chirurgai, akių, ausų, nosies, gerklės ligų gydytojai ir kiti. Jei pacientų gauna vieni, be abejo, "nuteškės" jų ir kitiems. Nes bėdos po vieną nevaikšto. Jos užgriūva po kelias iškart. Pvz., jei užkliūni girtas už ko nors su viena akim, užkliūsi su antra dar kur nors kitur ir t. t. Kodėl tie daktarai nelaukia dešimtosios? Nes kai studijuoja mediciną ir lavina save tam, kad gelbėtų kitus ir jų sveikatą, kažkaip negalvoja, kad turės tempti tuos bėdžius iš liūno, net kai jiems patiems neaišku ar jie nori trauktis iš ten ir dar dažnai nebesupranta ko atsivilko į ligoninę. Gydytis, pasimušti vieni su kitais tokiais pačiais, ar žaloti kitus, niekuo dėtus. Ir visa tai tikrai jų nedžiugina ir netempia joks noras, priesaika ar pareiga į tokį darbą.

Keista, kodėl iki šiol socialinės tarnybos nekreipia pakankamai dėmesio į duomenis, kiek ir kokių socialiai remtinų asmenų neblaivūs (iš esmės tai visiškai girti) apsilanko priėmimuose. Skryningui užtektų patikrinti vos 5 dienas per mėnesį. Gal po 10-ties iš eilės tokių apsilankymų būtų metas pasvarstyti, kad ne taip ir vertas jis tų išmokų, o galbūt galima jas įteikti kitokia forma, o gal žmogeliukui galima kitaip padėti? 


Įdomumo dėlei. O kaip atrodo šventės? Jūs manėte, kad blogiausia būna antrąją švenčių dieną? Ne. Dar per pirmosios šventinės dienos vidudienį dažnai sulauki prisigėrusių, persigėrusių ir delyruojančių šventikų, kuriems puota jau baigta.


Ir tai kartojasi nuolatos. Metų metais. Aš dirbu tik ketvirtus - ar įsivaizduojat kiek papasakotų vyresnieji išdirbę 20 ar 30 metų? Jie ir pasakoja - eini ir eini į budėjimus susitinki kitus gydytojus, slaugytojas, kalbiesi su jais ir visi visada nuolatos tą patį mato, sako, vieni su kitais dalijasi nekonfidencialiais įspūdžiais. Dar juokingai graudingiau, kai seni pažįstami ar kiti nauji pašnekovai, kuriems pasakau, kad dirbu ligoninės priimamajame, tą patį pasako apie tą vietą:
-Juk ten vien girti šlaistosi ir kelia tikrą chaosą... Kaip ten jums galima dirbti...
O aš juos bandau perkalbėti, kad nėra viskas absoliučiai blogai, ateina daugybė kitų žmonių pagalbos gauti. Bet jie nenustygsta:
-Bet juk ten jų tiek visokių girtų, jie mušasi ten, rėkia, koliojasi, spardosi gulėdami ant žemės, klykia, kriokia, vaikšto apkiautę, apsikruvinę, apvynioti tvarsčiais kaip nevykusios mumijos, reikalauja, kad būtų tuoj pat apžiūrėti....
Sakau:
-Nu taip, bet ar nepastebėjot, kad ten tarpuose tarp jų labai geri žmonės su savo blogomis bėdomis tarpsta ir mes gelbstim pirmiausia tuos, kam labiausiai reikia, o ne tuos, kas garsiausiai rėkia. Seniai jau nekreipiam dėmesio į tuos rėkikus. Nereikia jiems skubios pagalbos.

Ir taip tęsiasi mūsų pokalbiai. Kaskart su visais prieiname to pačios išvados - kiek mes galim mėtyti savo sunkiai uždirbtus pinigus šiems asmenoidams. Kada įvyks tas lūžis??? Atrodo, kad negaila tuos pinigus išmesti tik tiems, kurie nemato, kur tie pinigai išleidžiami ir koks malonumas aplanko juos taip išleidus ir nemato tų malonumo apimtų žmogeliukų. Ir tikrai atrodo, kad vieninteliai dalintojai to nemato. Ar jie užsimerkia...

Blaivyklos. Kur dingo jos? Ar visi išgėrę asmenys turi pamatyti gydytoją, kad galėtų toliau blaivytis? Gydytojo pareiga visus išgėrusius apžiūrėti? Ar neįmanoma apmokyti blaivyklų darbuotojų, kad jie suprastų kada yra eilinis išgėrimas, kada kažkas ne taip ir kad jau reikia kviesti pagalbą? 

Eina peklon, juk jau tuoj ta dešimtoji diena!

2017 m. rugsėjo 30 d., šeštadienis

Obelys ir jų obuoliai

Laikas: Obuolių derliaus nuėmimo.
Vieta: Traumą patyrusių pacientų susirinkimo taškas. 

Atvyksta 70+ metų amžiaus pora. Pacientė iškrito iš medžio rinkdama obuolius. 
Gydytojas klausia jos vyro:
- Na bet kodėl garbaus amžiaus moteris lipo į medį? Kur buvote jūs?
- Apačioje padėjau, nes pernai iškritau aš.

2017 m. rugsėjo 24 d., sekmadienis

Elektroninė sveikata

Daugybę metų naudojausi kompiuteriais, įvairiomis programomis ir programėlėmis, maniau, kad minimaliai išmanau programavimo principus, kūriau straipsnius/puslapius, turiu savo tinklaraštį, laisvai naudojuosi plačiojo interneto suteikiamomis galimybėmis planuoti savo dienotvarkę, kurti dokumentus, sisteminti ir archyvuoti informaciją, komunikuoti su kolegomis ir padėti jiems komunikuoti tarpusavyje, dalintis informacija ir t. t. Atitinkantis šiuos neginčijamus kriterijus jaučiausi bent iš dalies kompiuterastiškai raštingas. Ir štai vieną dieną ateina sveikatos sistemos elektronizavimo era. Kaip ir visi normalūs, dar jauni ar jau nelabai, raštingi asmenys beprotiškai apsidžiaugiau, kad pagaliau nebereiks kurti neįskaitomų įrašų ir išrašų ranka, nebereiks skaityti kitų gydytojų dantiraščio, užsakinėsiu ir matysiu tyrimų atsakymus kompiuteryje. Dar džiaugsmingiau nušvintu aš, nes nereikės pacientų pakartotinai švitinti, kad gautume naują rentgeno nuotrauką ir badyti jų venų iš naujo, kad gautume kraujo tyrimams. Čia tuo atveju, jei jie buvo padaryti, bet siunčiančios įstaigos tyčia/netyčia nepridėjo ir viskas liko jų izoliuotuose kompiuterių tinkluose. Pagaliau, galėsiu pacientui atiduoti išrašą ir parodyti vietą, kurioje bus galima įkaityti rekomendacijas pakartotinai, jei pamirštų ką pasakojau ir t. t.
Image result
Vaizdelis iš ateities. (įvairias asociacijas kelianti nuotrauka iš interneto)
Ir tada susidūriau su tikriausiai apgailėtiniausia elektronine sveikatos sistema, kokia galėjo būti sukurta. Ir dar už tokias milžiniškas lėšas. Va tada visas mano pasitikėjimas savimi buvo nubrauktas ir pasijutau totaliu kompiuterastiniu beraščiu.

Pabandžiau keletą budėjimų padirbėti su sistema. Bet nepraėjus nei 15 minučių nuo naudojimo pradžios, kaskart vienintelė smegenų išvada būdavo: "Kvaily, jei tu pildytum tuščią lapą kompiuteryje ir viską surašęs atspausdintum - viskas būtų daug paprasčiau ir greičiau".

Dėl šios išvados sukeltų jausmų, mintys kyla įvairios. Pirmiausia, kodėl sistema daroma tokia nepatogi pačiam svarbiausiam - klientui, naudotojui? O gal ji tokia labai patogi IT specialistams, gal ji patogi archyvavimo, informacijos atkuriamumo prasme ar dar kuo? Bet nu ne... O gal visa tai dėl to, kad nepigiai pirkta, bet nemokamai išdalinta?

Keletas šios sistemos perliukų arba kaip atrodo tavo darbas
Pirmiausia, tu turi mintinai žinoti, kurio lango ar langelio, kurioje pusėje yra mygtukas ar varnelė, kurią turi pažymėti ir į kurį laukelį ir kurioje jo vietoje atsidurs tam tikras tekstas ir kaip viskas galiausiai turėtų atsispausdinti išraše. Neduokdie sumaišysi eilės tvarką ar neuždėsi kokios varnelytės - ir viskas eis  šaibom po velnių. Išvada: Tu turi žinoti ką galvojo žmogus ar žmonės kurdami šią sistemą. Jiems ji gal jau ir atrodo suvokiama. Bet abejoju.

Antra, tu sistemoje pildai ir palieki vienokio formato apžiūros protokolą, o pacientui atiduodi gydymo išrašą, kuris ne tik turi kitokį atvaizdavimą, bet dar pametėja staigmenų: kartais kai kurios eilutės į išrašą "neįkrenta", pavyzdžiui, diagnozės eilutė. Tiesiog. Bet tą dar galima pastebėti greitai, nes diagnozė - tai pati svarbiausia išrašo dalis.  Daug blogiau būna, kai "neįšoka" atsitiktinės eilutės iš objektyvios apžiūros. Ir tu per skubėjimą, žinodamas, kad viską tikrai surašei, tikiesi, kad viskas įsidės, ramiai, be streso atspausdini, atiduodi išrašą ir tik vėliau pastebi, kad išraše trūksta svarbios informacijos. Iš pradžių būna tik liūdna, nes norėtum, kad visi kiti gydytojai (ypač ŠeGy) žinotų kokia paciento būklė ar tyrimai buvo tavo apžiūros metu ir galėtų palyginti kaip tai pakito. Bet buvę nebuvę to "gaila". Juk iš tikrųjų tai skandalas, o gal ir teisminis atvejis! Iki šiol pildėme protokolus su "kalke", originalas likdavo mums, o neįskaitoma kopija pacientui ir jo šeimos gydytojui. Abu galiausiai turėdavome vienodus dokumentus. Skirdavosi tik įskaitomumas. Dabar nors ir kruopščiai viską surašei, gali būti, kad pacientui atiduosi kitokį dokumentą, nei tas, kuris lieka pas tave. Kodėl? Gali būti sunku pasiteisinti teisme... Išvada: Tu turi žinoti ar nujausti kur ir kada kokia eilutė "neįkris", ir kokių dar staigmenų gali sulaukti.

Trečia, mano nuomone, vienas didžiausių netobulumų, kai tavo surašytą informaciją, užpildytus laukelius gali lengva ranka pakeisti perrašyti kitas prisijungęs gydytojas. Visiškai normalu yra kopijuoti jau esantį patvirtintą tekstą (nusiskundimus, anamnezę, tyrimus ir t. t.), jei viskas atitinka, nėra ką keisti ir tekstas tenkina kopijuotoją ar kopijuotojas minimaliai papildo/pakeičia tavo tekstą savo konsultacijoje, bet nenormalu, kad mano sukurtą dokumentą keičia kas tik nori ir kaip tik nori. 

Ketvirta. Negalima įdėti įprastinių šablonų, t. y. šabloninės informacijos, kurią panaudojęs greit užpildytum reikiamus laukelius tokia informacija, kuri kartojasi ir nėra tikslo, nei spaudyti klaviatūros klavišų renkant tekstą, nei pelės maigyti dedant visokias varneles. Tai įprasta praktika taupant gydytojų ir pacientų laiką, ir dėl to pacientai turėtų jaustis visiškai ramūs, nesijausti štampuojami, šablonuojami ar nuobodinami-suvienodinami. Kuo medicinos personalas geriau įsigilina ir supranta paciento situaciją, kuo ji yra aiškesnė - tuo saugesnis pacientas. Kad viskas kas būtina būtų patikrinta, nieko nepraleista, nepražiūrėta. Kuo aiškesnė diagnozė, tuo bus geresnis rezultatas visiems. Jei pacientas netelpa į standartinį šabloną - tai irgi yra rodiklis, kad reikia imtis papildomų veiksmų. Negalima mastyti, elgtis chaotiškai, be tvarkos. Apibendrinant, šablonas, tai kai ateina pas tave dešimtas iš eilės pacientas su kairės pusės liumbalgija, paspaudi keletą mygtukų ir laukeliai užsipildo tiksliu turiniu, jei reikia dar papeckioji, pateplini ir po minutės turi užpildytą pirminį dokumentą, kuris tinka tau, pacientui, ligonių kasoms, ministerijai ir visiems kitiems. Po apžiūros ir tyrimų suformuoji galutinį dokumentą. Esmė ta, kad šablonai padeda taupyti laiką, kurį gydytojas gali skirti pacientui, jo ištyrimui, pamąstymui kas pacientui negerai, kokios to priežastys, ką padaryti papildomai, ką parekomenduoti.

Penkta. Sąraše reikia susirasti savo pacientą, bet niekaip nerandi. Neužregistravo išvis arba užregistravo bet ne toje sistemoje, nes jų bent kelios. Jei šie atkrenta ir pas tave ateina tiesiai iš laukimo salės - pacientą gali rasti jį skyrelyje "TERAPEUTAS". Bet jei pacientas priėmimo skyriuje keitė gydytojų kabinetus, tu jo taip paprastai nerasi. O dar, jei gydytojai tyčia ar netyčia per daug varnelių prižymėjo ar spustelėjo netinkamą mygtuką - paciento tu neberasi arba prieiga prie jo dokumentų bus galima tik po paros. Liuks.

Šešta. Arba vyšnaitė ant tortuko, o iš tikrųjų š*****s ant pagaliuko - sertifikuok elektroniniu parašu, gydytojau, visus savo išrašus, kuriuose esančią informaciją jau ir taip patvirtinai kokius 6 kartus.  Yra keli būdai tai padaryti, bet intelektualus jaunimas naudoja naujausią, išbandytą dar daug kur ir atrodo geriausią. Mobilusis parašas. Tik šioje sistemoje kiekvieną išrašiuką su mobiliuoju parašu tau teks pasirašyti po vieną. Nors ir turi 21 amžiaus mobilųjį parašą, bet technologijos vistiek akmens amžiaus reliktų nepramuša. Abejoju ar tai taip logiškai technologiškai neįmanoma, bet jei neįmanoma, tai tuomet net nesiūlykite tokios pasirinkimo galimybės. Arba padarykite, kad tai veiktų. Tikrai ne per kiekvieną budėjimą atlieki po 30-50 konsultacijų. Bet būna, ir visai dažnai. Tai daugiau ar mažiau ir pasirašinėji darbo pabaigoje  krūvą kortelių po vieną.

Septinta. Arba antra vyšnia ant torto. Iš tikrųjų tai pirma tikroji vyšnia. Vien klausimai... Kažin kaip bus su sistemos servisu - ar tie, kas sukūrė tokią sistemą dar užsiima tuo reikalu? Ar paaiškės, kad jau nebeįmanoma jų susekti? Kyla ir sarkastiškas klausimas - ar jie dar gyvi? Nes pabendravus su kolegomis, peršasi jausmas, kad sistemos naudotojai norėtų daug ką pasakyti kūrėjams, o gal ir padaryti.
Po kelių metų šioje sistemoje reikės sukurti "Skubiosios medicinos gydytojo apžiūros protokolą", tuomet kreipsimės į firmelę apdovanojusią mus šia sistema, ir paaiškės, kad ji jau bankrutavusi, atsakingų už tai jau nebus. Ir vėl atrodys, kad šalyje už savo parašą protu, krauju, nervais ir likusiu kūnu atsako tik gydytojai ir dar keletas specialistų. Bet tik ne tie, kas atlieka atsakingus veiksmus kituose ne ką mažiau svarbiuose sprendimuose, ar tai būtų elektroninė sistema medicinoje, ar gatvės rekonstrukcija ar didžiulio pastato statyba. Paaiškėjus, kad senosios kūrėjų firmos nebėra, kreipsimės į kitą naujai įsikūrusią firmelę, kuri sakys, apdeitinti jūsiškės mes negalim, nes tai ne mūsų produktas, bet vietoj jūsiškės galime pasiūlyti visiškai naują nonsensiškai gerą sistemą. Pirkit ją už keliolika milijonų eurų ir visos jūsų bėdos išsispręs. Tuomet galbūt, kas nors iš mūsų atsakingųjų paklaus: 
-Ar galit parodyt kaip veikia, kaip atrodo?
Jei nelaukę atsakymo, sumokėję pinigus, visgi leisim pasakyti atsakymą, jis tikėtina bus panašus į tokį:
-Oj ne, o kam jums reikia? Pirkit ir mes jums visais klausimais "padėsim".
Bet pinigai jau bus pervesti.

Ai, o ko aš čia išvis apie tai rašau? Nes išvardintos bėdos ir bėdelės galbūt yra niekučiai dirbant planinį darbą, stacionaro darbą, bet visiškai nepritaikyta priėmimo - skubios pagalbos skyriaus darbui. Nėra jokios sistemos adaptacijos tam kas ten ir kaip vyksta.



Be ryšio. (mažai tiesioginių asociacijų kelianti asmeninio albumo nuotrauka)
Išvados
Mūsuose labai gajus aukščiausio lygio neveiksnumas, apatija, nesidomėjimas, nematymas, politinės valios stoka. Postai, kurie turėjo galimybę stebėti geros praktikos pavyzdžius Lietuvos respublikos teritorijoje, nesugebėjo perimti veikiančios, vis tobulėjančios elektroninės sveikatos sistemos laiku ir pritaikyti jos visose Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose. Taip, atvirai kalbu apie ELI sistemą. Ji yra jau seniai sukurta, puikiai veikianti, pasitenkinimas ja yra labai didelis, tiek gydytojų, tiek ir pacientų. Deja, ji veikia tik keliose įstaigose.

Kaltų nebeieškokim. Vis tiek sistemą jau turim, nes pinigai išmesti, gydytojai-vergai turės išmokti naudotis šia sistema. Gaila, kad po mokymų nepasidaro lengviau, nes problema gilesnė. Geriausia girdėta labai paguodžianti frazė išgirsta apie šį didžiulį absurdišką nesusipratimą: "Kitaip nebus". Ta prasme, kad ši sistema nebus labai jau tobulinama ir naujos tikrai negausit.

Kartais pagalvoju, kad visai norėčiau, kad sveikatos apsaugos sistema būtų kaip UAB'as - tokių nesąmonių nebūtų. Tokio produkto nepirktų. Gavus tokį produktą - vadovas norėtų atgauti visus savo išleistus eurus ir dar pareikalautų kompensacijos už moralinę žalą. Ir gautų. Kompanija pateikusi tokį produktą būtų pakviesta į teismą, o tikriausiai prie to net neprieitų, nes bankrutuotų po pirmojo pabandymo prakišti tokį produktą. Bet mūsų SAM nėra ir nebus UAB (gal ir gerai?), ir viskas perkama ne už savo pinigus, o už tuos pinigus, kuriuos suneša kiti. Jie nešė, neša ir neš. Niekur nedings nenešę.

Svarbiausia išvada - labai džiaugiuosi vykstančiu progresu. Bet nesidžiaugiu, kai nesuprantu į kurią pusę tas progresas: į priekį ar atgal? Kas čia? Pro-regresas?

2017 m. rugsėjo 12 d., antradienis

Maratonai

Pernai maratoną nubėgau ir girdėjau atgarsius iš ligoninės, šiemet dirbau ligoninėje ir girdėjau atgarsius iš bėgimo zonos. Kitaip tariant, pabuvojau abejose barikadų pusėse ir dabar kilo brandesnių minčių, nei matant viską iš vienos pusės. Taigi, įgijus daugiau patirties (ar tiesiog šiek tiek daugiau proto), šiandien jau pagaliau galiu garsiai pasisakyti. Prašau suprasti, kad darau tai ganėtinai neutraliai (neaukštinu vienų, peikdamas kitus). Na išskyrus tai, kad tikrai nepalaikau zyziančių, kad maratonui miesto centre - ne vieta.

Daugybę metų bėgioju savo malonumui. Pabrėžtinai tik savo malonumui. Mano daugybė tai kokie 9. Ir prieš metus sulaužiau ilgametį pažadą sau bei keletui kitų žmonių... Nors sakiau, kad niekada nebėgsiu maratono, visgi nubėgau, nes jaučiausi visiškai jam pasiruošęs, nes reikėjo bent kartą pabandyti, nes atsibodo kasdien lakstyti tik po 10-20 km ir jausti, kad dar trūksta ir t. t. Dabar jau nebeprisimenu visų savo šio mažai apgalvoto apsisprendimo priežasčių. Faktas kaip blynas - mano pirmasis maratonas jau įvyko. Nors ir pirmas, bet lyg ir neprisvilęs. Bent jau man taip atrodo. 

Ir jei pernai likus savaitei iki bėgimo kasdien, o bėgimo rytą ypatingai karštai meldžiausi eiklių kojyčių ir maratono dievams, kad tik nubėgčiau iki galo (kitaip bus gėda ir negausiu medalio), kad tik neatsitiktų ko blogo (o jei darytųsi, kad duotų ženklą kada sustoti), kad tik nereiktų pačiam važiuoti, ar tuo labiau, kad nevežtų į Priėmimo skyrių (nes nenoriu į darbą anksčiau nei reikia pagal grafiką- budėjimas tik pirmadienį popiet) ir t. t. Negi žmogus gali atsiminti ką kliedėjai prieš metus? 

Tai šiemet ryte prieš budėjimą, tik kartą, atsiklaupęs priešais Priėmimo skyriaus garažo vartus (iš vidaus, žinoma), dvi minutes, kol nebuvo pacientų ir personalas nematė, meldžiausi savo Dievui, kad duotų žmonėms proto, ypač bėgantiems žmonėms, ir ypač šiandien, ir ypač proto, ir kad ypač nepagailėtų. Dar šiek tiek sėkmės. O jei turės kažkas blogo nutikti, kad nebūtų per daug blogai. Ir jeigu ką, galima vežti ir čia, kur dirbu.

Deja visiems vistiek neužteko...

Tik baigus žegnotis prasivėrė vartai, į garažą įlėkė greitukė ir vos manęs nenutrenkė klūpinčio. Perėjo pagaugas per nugarą per plauką vos neužsilenkus. Bėgau neatsisukdamas į savo kabinetą. Pirmieji pacientai atakavo ne mano duris. Traumatologų.

Įdienojus į sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje dirbau pradėjo rinktis maldos nepaliestieji… Pirmasis atvejis sunkus ir rezistentiškas pasitaikė. Atvejo bendra būklė atėmė jam adekvatumą, ripyto mygtukas buvo užstrigęs ir daug kartų mes kalbėjom tą patį. Bet pykčio nekilo nei jam, nei man. Maratonas buvo pažįstamas jam, o būklė užklupusi jį - man, ir maratonas - man, bet ne jo būklė - jam. Sulaukus tyrimų paaiškėjo, kad mano kompetencijos šiam atvejui neužtenka ir atvejis išvažiavo konsultuotis bei gydytis kitur.

Kiti atvejai nesudirgino rūstaus veido ir būdo gydytojo nei širdies, nei smegenų. Jie išgelbėtieji. Jiems viskas gerai.

Atgarsiai iš ligoninių
Pernai kiek nemalonu buvo girdėti atgarsius iš ligoninių į kurias pateko nelaimėliai iš bėgimo lauko. Taip, vieni įvertina savo galimybes ir net pasitikrina sveikatą prieš bėgimą, o ir bėgimo metu nepameta proto. Deja, kiti žaidžia su likimu va bank ir bėga be proto. Bėgiojimas ir ypač bėgimas varžybose, visada yra šiek tiek ir ne šiek tiek loterija. Pasiseks ir viskas bus OK, arba nevisai. Mano nuomonė, griežta ir ganėtinai vienareikšmiška - užsiimti fizine veikla reikia. Tik reikia įvertinti kokia veikla patinka ir ar pasirinktoji jums tinka. Veiklų yra šimtai. Sėdėti vietoje, nejudėti, tukti ir skųstis kitų judėjimu kaip bebūtų visada yra blogas pasirinkimas. Tik judant visada reiktų pasiimti su savimi ir protą. Ypatingai į varžybas.

Atgarsiai iš miesto
Dėl bėgimo ir vėl uždaromos Vilniaus senamiesčio gatvės! Ir vėl! 14-tus metus iš eilės... (nors buvo metų, kai trasa nelabai "kabindavo" senamiestį) Ir šitiek nepasitenkinimo dėl vieną dieną kelioms valandoms uždaromų keleto gatvių. Gaila, kad žmonės, kurie pagal savo mąstymą, pomėgius ir išsivystymą turėtų gyventi laukuose, gyvena mūsų miestų centruose ir senamiesčiuose. Prieš keletą metų neurzgė ir nesiskundė, nes gyveno laukuose... Na gerai, kiti centre tik dirba. Vargšai, o galėtų dirbti laukuose.

Man asmeniškai nėra nieko nuostabesnio, kai didmiesčiuose sekmadieniais uždaromos gatvės, kad žmonės palakstytų, pasivažinėtų, pasivaikščiotų gatvėmis, kuriose kitomis dienomis ir vėl rieda milijonai transporto priemonių, pailsėtų nuo nuolatinio mašinų teršimo išmetamosiomis dujomis ir triukšmu. Vienas iš tokių šiek tiek pažintų miestų - Roma. Uždaro gatves sekmadienį net ir žiemą. Ir nenuostabu, nes žiemos oras ten tobulai tinka tokiai veiklai. 

Atsimenu, kai pats dirbau centre ir bėgau šiame renginyje. Buvo labai patogu - prabėgau distanciją ir nuėjau tiesiai į darbą, išsimaudžiau ir buvau puikiai nusiteikęs darbe – nevargino nei daugybė sudėtingų atvejų bei situacijų, o vakare grįžęs namo dar buvau pilnas jėgų. Kitais metais bėgime nebėgau ir net buvau pamiršęs, kad tądien Vilniaus maratonas, tai nuo Žalgirio stadiono stotelės (nes pražioplinau savo patogesnę ir artimesnę stotelę) bėgau iki darbo netoli Prezidentūros. Spėjau net per daug nepavėlavęs ir nesuprakaitavęs, o ir galvą pravėdinęs.

Tai tiek negatyvo šiai dienai. O gal pozityvo. O gal visko po truputį.