Maratonai

Pernai maratoną nubėgau ir girdėjau atgarsius iš ligoninės, šiemet dirbau ligoninėje ir girdėjau atgarsius iš bėgimo zonos. Kitaip tariant, pabuvojau abejose barikadų pusėse ir dabar kilo brandesnių minčių, nei matant viską iš vienos pusės. Taigi, įgijus daugiau patirties (ar tiesiog šiek tiek daugiau proto), šiandien jau pagaliau galiu garsiai pasisakyti. Prašau suprasti, kad darau tai ganėtinai neutraliai (neaukštinu vienų, peikdamas kitus). Na išskyrus tai, kad tikrai nepalaikau zyziančių, kad maratonui miesto centre - ne vieta.

Daugybę metų bėgioju savo malonumui. Pabrėžtinai tik savo malonumui. Mano daugybė tai kokie 9. Ir prieš metus sulaužiau ilgametį pažadą sau bei keletui kitų žmonių... Nors sakiau, kad niekada nebėgsiu maratono, visgi nubėgau, nes jaučiausi visiškai jam pasiruošęs, nes reikėjo bent kartą pabandyti, nes atsibodo kasdien lakstyti tik po 10-20 km ir jausti, kad dar trūksta ir t. t. Dabar jau nebeprisimenu visų savo šio mažai apgalvoto apsisprendimo priežasčių. Faktas kaip blynas - mano pirmasis maratonas jau įvyko. Nors ir pirmas, bet lyg ir neprisvilęs. Bent jau man taip atrodo. 

Ir jei pernai likus savaitei iki bėgimo kasdien, o bėgimo rytą ypatingai karštai meldžiausi eiklių kojyčių ir maratono dievams, kad tik nubėgčiau iki galo (kitaip bus gėda ir negausiu medalio), kad tik neatsitiktų ko blogo (o jei darytųsi, kad duotų ženklą kada sustoti), kad tik nereiktų pačiam važiuoti, ar tuo labiau, kad nevežtų į Priėmimo skyrių (nes nenoriu į darbą anksčiau nei reikia pagal grafiką- budėjimas tik pirmadienį popiet) ir t. t. Negi žmogus gali atsiminti ką kliedėjai prieš metus? 

Tai šiemet ryte prieš budėjimą, tik kartą, atsiklaupęs priešais Priėmimo skyriaus garažo vartus (iš vidaus, žinoma), dvi minutes, kol nebuvo pacientų ir personalas nematė, meldžiausi savo Dievui, kad duotų žmonėms proto, ypač bėgantiems žmonėms, ir ypač šiandien, ir ypač proto, ir kad ypač nepagailėtų. Dar šiek tiek sėkmės. O jei turės kažkas blogo nutikti, kad nebūtų per daug blogai. Ir jeigu ką, galima vežti ir čia, kur dirbu.

Deja visiems vistiek neužteko...

Tik baigus žegnotis prasivėrė vartai, į garažą įlėkė greitukė ir vos manęs nenutrenkė klūpinčio. Perėjo pagaugas per nugarą per plauką vos neužsilenkus. Bėgau neatsisukdamas į savo kabinetą. Pirmieji pacientai atakavo ne mano duris. Traumatologų.

Įdienojus į sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje dirbau pradėjo rinktis maldos nepaliestieji… Pirmasis atvejis sunkus ir rezistentiškas pasitaikė. Atvejo bendra būklė atėmė jam adekvatumą, ripyto mygtukas buvo užstrigęs ir daug kartų mes kalbėjom tą patį. Bet pykčio nekilo nei jam, nei man. Maratonas buvo pažįstamas jam, o būklė užklupusi jį - man, ir maratonas - man, bet ne jo būklė - jam. Sulaukus tyrimų paaiškėjo, kad mano kompetencijos šiam atvejui neužtenka ir atvejis išvažiavo konsultuotis bei gydytis kitur.

Kiti atvejai nesudirgino rūstaus veido ir būdo gydytojo nei širdies, nei smegenų. Jie išgelbėtieji. Jiems viskas gerai.

Atgarsiai iš ligoninių

Pernai kiek nemalonu buvo girdėti atgarsius iš ligoninių į kurias pateko nelaimėliai iš bėgimo lauko. Taip, vieni įvertina savo galimybes ir net pasitikrina sveikatą prieš bėgimą, o ir bėgimo metu nepameta proto. Deja, kiti žaidžia su likimu va bank ir bėga be proto. Bėgiojimas ir ypač bėgimas varžybose, visada yra šiek tiek ir ne šiek tiek loterija. Pasiseks ir viskas bus OK, arba nevisai. Mano nuomonė, griežta ir ganėtinai vienareikšmiška - užsiimti fizine veikla reikia. Tik reikia įvertinti kokia veikla patinka ir ar pasirinktoji jums tinka. Veiklų yra šimtai. Sėdėti vietoje, nejudėti, tukti ir skųstis kitų judėjimu kaip bebūtų visada yra blogas pasirinkimas. Tik judant visada reiktų pasiimti su savimi ir protą. Ypatingai į varžybas.

Atgarsiai iš miesto

Dėl bėgimo ir vėl uždaromos Vilniaus senamiesčio gatvės! Ir vėl! 14-tus metus iš eilės... (nors buvo metų, kai trasa nelabai "kabindavo" senamiestį) Ir šitiek nepasitenkinimo dėl vieną dieną kelioms valandoms uždaromų keleto gatvių. Gaila, kad žmonės, kurie pagal savo mąstymą, pomėgius ir išsivystymą turėtų gyventi laukuose, gyvena mūsų miestų centruose ir senamiesčiuose. Prieš keletą metų neurzgė ir nesiskundė, nes gyveno laukuose... Na gerai, kiti centre tik dirba. Vargšai, o galėtų dirbti laukuose.

Man asmeniškai nėra nieko nuostabesnio, kai didmiesčiuose sekmadieniais uždaromos gatvės, kad žmonės palakstytų, pasivažinėtų, pasivaikščiotų gatvėmis, kuriose kitomis dienomis ir vėl rieda milijonai transporto priemonių, pailsėtų nuo nuolatinio mašinų teršimo išmetamosiomis dujomis ir triukšmu. Vienas iš tokių šiek tiek pažintų miestų - Roma. Uždaro gatves sekmadienį net ir žiemą. Ir nenuostabu, nes žiemos oras ten tobulai tinka tokiai veiklai. 

Atsimenu, kai pats dirbau centre ir bėgau šiame renginyje. Buvo labai patogu - prabėgau distanciją ir nuėjau tiesiai į darbą, išsimaudžiau ir buvau puikiai nusiteikęs darbe – nevargino nei daugybė sudėtingų atvejų bei situacijų, o vakare grįžęs namo dar buvau pilnas jėgų. Kitais metais bėgime nebėgau ir net buvau pamiršęs, kad tądien Vilniaus maratonas, tai nuo Žalgirio stadiono stotelės (nes pražioplinau savo patogesnę ir artimesnę stotelę) bėgau iki darbo netoli Prezidentūros. Spėjau net per daug nepavėlavęs ir nesuprakaitavęs, o ir galvą pravėdinęs.

Tai tiek negatyvo šiai dienai. O gal pozityvo. O gal visko po truputį.