2017 m. spalio 15 d., sekmadienis

Aš jums ne šeimos gydytojas

Dirbdamas gydytoju ligoninėje sutinki įvairiais keliais čia atklystančių žmonių turinčių įvairių ir kartais nerealių siekių vienkartinai apsilankius išsitirti ar įgyti gerą sveikatą. Jiems visai nesvarbu, kad jie yra neproporcingi net turtingiausių šalių sveikatos apsaugos sistemoms. Mūsų šalyje yra prigalvota daugybė taisyklių bandančių sustyguoti tokius dalykus, bet jos vistiek dažniausiai neveikia. Man visa tai aktualu, kai viskas pasisuka į skubumą, ligoninės skubios pagalbos skyriuje (SPS) žmonių lūkesčiai dažniausiai netelpa į jokius mūsų skubios pagalbos rėmus (į tas 4 tikrąsias kategorijas - niekaip, ir penktąją, kurios nėra, iš gailesčio - irgi nu niekaip). Tokiu atveju jie turi susimokėti už paslaugas. Visa tai apeiti galima apgaudinėjant GMP (atvykti nemokamai) arba apgaudinėjant SPS gydytojus (→apsitirti nemokamai).  Esmė, kad viskas ganėtinai greitai (per mažiau nei parą), kokybiškai ir nebrangiai/nemokamai (→užsieniečiai visuomet pasigenda keleto nuliukų prie sumos). Bet šis tekstas galbūt nevisai apie tai.

Mokamai ar nemokamai susidaro situacija, kai SPS gydytojai apžiūrinėja dešimtis žmonių, kurie turėtų eiti pas savo šeimos gydytoją (ŠeGy). Šie žmonės net kelias valandas, kol SPS gydytojai sutvarkys reikalus su pačiais sunkiausiais ir skubios pagalbos reikalaujančiais pacientais, kantriai (arba ne) laukia momento, kol pagaliau susitiks su gydytoju. Susitikę dažniausiai nenužudo jo (nei tiesiogiai, nei netiesiogiai) ir dažnai nepateikia jokių kaltinimų, kas gydytoją iš karto nustebina, nes su fronto linijos personalu tokie žmonės elgiasi itin nemaloniai ir nepagarbiai. Linksmiausia būna, kai konsultacijos eigoje (bet dažniausiai - pabaigoje) išgirsti klausimą ar jie gali pas tave užsiregistruoti kaip pas šeimos gydytoją. Ir manyje pabunda žvėriškas jausmas: "Whooaw, stop! Tikrai ne! Aš dirbu tik čia, pacientai pas mane iš anksto negali užsirašyti (→laimė jiems), ir šiaip kitą kartą čia patekus jūs neskambinkite ir neieškokite manęs čia, nes aš tiek daug nedirbu, kad taip paprastai mane rast čia." Va toks jausmas. Esate jautę kažką panašaus? Su plačiausia šypsena atsakau: „-Ačiū Dievui, bet ne".

Kodėl aš toks baisus ir bjaurus? Patikrinkit feisbukus, instagramus, senienų portalus ar pincetus - ten dauigau nei viskas apie mane pasakyta. Kodėl toks jausmas man kyla arba kodėl džiaugiuosi, kad negaliu būti jūsų šeimos daktaru? Todėl, kad esu iš tos grupės gydytojų, imlių naujoms, ūmioms, skubioms pacientų problemoms, bet praktiškai visai neimlių lėtinėms problemoms. Be to, žiauriai nemėgstu sutikti to pačio paciento antrą kartą ar nuolatos (→šeimos gydytojo kabinete), dar baisiau man yra matyti tą patį pacientą kasdien (→ligoninės skyriuje). Nors mano ilgoje karjeroje yra buvę tokių pacientų, kuriuos sutikau nekartą ir gydžiau nekartą SPS, ir abu šiaip jau džiaugiamės viens kitą sutikę, bet man iš esmės nepatinka susitikti pakartotinai. Nors ir esu keletą pacientų pats savavališkai kvietęs į SPS pakartotiniam vizitui, ir pacientai dėl to buvo nežmoniškai laimingi, o ir aš ramus bei džiaugmingas, bet nepatinka man matytis dinamikoje.

Bet ar jūs įsivaizduojat..? Žmonės įsivaizduoja, kad būčiau geras šeimos gydytojas...

Gal pasirodysiu atmestinas, nepareigingas ir neuolus gydytojas, vienas pats sugadinsiu jūsų pasitikėjimą visais likusiais gydytojais ar sveikatos apsaugos sistema, bet beveik viskas kas nutiko prieš ilgesnį laiką, man yra neįdomu. Jei ligoninės priimamajame gydytojai pradė gilintis į tokius dalykus, eiles (→laukimo laiką), padvigubintume ir patrigubintume. Jei skundas ar simptomas nekelia grėsmės gyvybei ar šiuo metu nėra potencialaus pavojaus jūsų gerai sveikatos būklei - visa tai aiškinkitės su ŠeGy. Jis yra jūsų medicininis stuburas, patarėjas medicinos klausimais, remkitės jo medicininiu išsilavinimu ir medicinine filosofija, kuriais pasidalins ir nuramins (arba sunervins), ar dėl simptomų galite dar pakentėti ir nekreipti dėmesio į juos, ar jau reikia siuntimo pas specialistą. Jei šeimos gydytojas geras ir gali skirti laiko pacientams, jo pacientams panikos, nerimo ir baimės priepuolių, nereikalingo blaškymosi tarp ligoninių priėmimo skyrių dėl nesąmonių tikimybė labai sumažėja. Aišku, geras šeimos gydytojas nėra neapsaugotas nuo itin psichuotų pacientų ar psichikos sutrikimų jų pacientams atsiradimo ar paūmėjimo, tai visko visiems pasitaiko, ir kartais geras šeimos gydytojas nuvilia, kad neprisižiūri savo bičių. Juokas.

Neigiamai atsakau ne dėl to, kad šeimos gydytojo specialybė bloga ar man nepatiktų šeimos gydytojai. Nuoširdžiai sakau, kad ši specialybė ir visi ŠeGy - vieni mano didžiausių favoritų. Tiesiog nenoriu būti šeimos gydytoju ir nunedabar. Reiktų gilintis į tuos neskubius, nenormalius, metų metus trunkančius pacientų skundus ir aiškintis kas juos sukelia ir ką su jais daryti, laiku atlikti tyrimus ir siųsti konsultacijoms. Tai tiesiog ne man. Nieko nesuprantu apie tai. Juokas.

Labai tikiuosi, kad mano mintys buvo suprastos teisingai. Šis tekstas nebuvo jau toks paviršutiniškas, kaip gali iš pradžių pasirodyti, tad jei supratote neteisingai (t. y. pvz. nesišypsojote ir nesijuokėte), perskaitykite kelis kartus. Jei neturite humoro jausmo, neskaitykite iš vis. Bet pala - jau per vėlu...